Ūkininkų turgelio ekonomika

Naujos galimybės prekiauti vidaus rinkoje ne tik sujudino Lietuvos ūkininkus, bet ir paskatino juos atsidaryti mėsos perdirbimo cechus. 2010 metais, kaip prognozuoja Valstybinė maisto veterinarijos tarnyba, turėtų atsidaryti apie 20 ūkininkų mėsos cechų ir skerdyklų, tai yra tiek, kiek ir 2009 metais.

(A. Ufarto nuotr.)

2009 metais Lietuvoje pradėjo dirbti nauji kalakutų, paukštienos bei raudonosios mėsos perdirbimo cechai. Be to, daugelis ūkininkų į turgelius ėmė tiekti ir savo produkciją – daugiausia rūkytus ir sūdytus gaminius.

„Netrukus norime pradėti gaminti gaminius ir pagal senovinius receptus, kaip antai virtas rūkytas karkas, virtas rūkytas šonines ir kitką“, – sako Margininkų kaime įsikūręs ūkininkas Audrius Banionis. Jo mėsos perdirbimo cechas jau veikia du mėnesius, tačiau kol kas išnaudojama mažiau nei trečdalis jo galimybių. Visas cecho pajėgumas yra apie 1 t gaminių per dieną. Visa ši produkcija realizuojama ūkininkų turgeliuose. Norint prekiauti ūkininkų turgeliuose, pasak Banionio, reikia turėti ir ką parduoti, kas parduos, o svarbiausia – kur pagaminti.

Stambus verslas visas viltis sieja su eksporto atsigavimu, o ūkininkus atgaivino ir net paskatino investuoti atsiradusi galimybė prekiauti vidaus rinkoje. (G. Savickio nuotr.)

„Galiu pasakyti tiek, kad jeigu turi žaliavos, cechas yra būtinas. Tačiau tai gana brangu: vien tik šaldymo įranga kainavo 0,5 mln. Lt, o dar reikėjo įsigyti mėsmalę, visą rūkymo sistemą“, – pasakoja Banionis ir džiaugiasi, kad investiciniame projekte jam pavyko išsisukti be bankų paskolų.

Jo ūkyje dabar kriuksi 4 000 kiaulių ir yra 600–700 galvijų. Be gyvulių ūkio ir mėsos cecho, ūkininkas dar turi ir duonos kepyklą. Todėl vien tik šeimos rankų neužtenka – jis samdo daugiau nei 80 žmonių.

„Mano ūkis yra nuo žemės iki stalo. Todėl jaučiuosi saugiai ir užtikrintai, kad galiu pateikti kokybišką produktą. Tokį, kokio nenusipirksi didžiuosiuose prekybos centruose“, – didžiuojasi Banionis.

Mobiliųjų ūkininkų turgelių koordinatorius Mindaugas Maciulevičius skaičiuoja, kad atidarytų cechą, ūkininkui reikia maždaug 1 mln. Lt. Tokio dydžio investicijos atsiperka per 6–7 metus.

„Tai dideli pinigai, todėl pradžioje ūkininkus raginame išsitirti rinką: pasigaminti produkcijos ir žiūrėti, ar ją perka, ar skonis tenkina pirkėjus . Ir tik po to jau galvoti apie savo cechą“, – pasakoja Maciulevičius.  

Galėtų ir eksportuoti

Visi ūkininkams priklausantys mėsos cechai, kuriuose jie išpjausto mėsą ir ją perdirba, atitinka ES reikalavimus. Todėl jeigu jie tik turėtų pakankamas gamybos apimtis ir rinką, galėtų savo produkciją net eksportuoti.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vedėjas Egidijus Simonis: „Ūkininkų mėsos cechai negali išsiplėsti iki begalybės, tačiau ir viena didžiausių mėsos perdirbimo įmonių „Biovela“ pradėjo nuo 200 m², o dabar gamybos plotai užima 6 000 m²“. (A. Bako nuotr.)

„Didžiausias ūkininkų pranašumas, palyginti su didžiosiomis įmonėmis, yra tas, kad jie naudoja lietuvišką žaliavą ir natūralius prieskonius“, – nurodo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos ir maisto skyriaus vedėjas Egidijus Simonis.    

Jis pasakoja, kad kai kurie ūkininkai išsinuomojo skerdyklas ar cechus, kurie jau turėjo ES veterinarijos numerius, tačiau dėl sunkmečio neišsilaikė. Dėl to kai kuriems ūkininkams buvo galimybė įsigyti ir pigesnės dėvėtos įrangos.

Naudojimasis jau esančiomis mažomis skerdyklomis ar mėsos perdirbimo cechais, pasak Simonio, ūkininkams leidžia išvengti investicijų į statybas.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ūkininkams taip pat pateikė sąrašus, kuriuose dešimtys įmonių ūkininkams siūlo atlikti skerdimo, išpjaustymo ar gamybos paslaugas.

Pienas – kryžkelėje

Ūkininkų turgeliuose aktyviai prekiauja ir pieno ūkiai. Dabar jiems yra tarsi antrasis atgimimas, nes prekiauti pienu ir jo produkcija jie buvo pradėję kur kas anksčiau – 2004 metais. Tada  užsiregistravo 500 ūkininkų, kurie savo ūkiuose gamino pieną ar jo produktus. Tačiau 2007–2008 metais, pasak Simonio, kai  atsigavo pieno perdirbimo pramonė, jų liko tik 200.

„Kiti pieną pradėjo tiekti perdirbėjams, nes taip mažiau galvos skausmo“, – sako Simonis. Tačiau 2008 metų pabaigoje, kai žaliavinio pieno kaina krito 45%, ratas vėl apsisuko – dalis ūkininkų sugrįžo. Dabar Lietuvoje veikia 444 pieno ūkiai, kurie gamina ir parduoda pieną bei jo gaminius: dalis jų gamina tik pieną, o kiti – ir varškę, grietinę, sūrius. Turi savo pirkėjus ir sėkmingai prekiauja.

Pavyzdžiui, žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ nariai Vilniuje ir Kaune, be turgelių, atidarė ir 4 parduotuves, kuriose prekiauja savo gaminama produkcija.