Kiek itališkuose sūriuose yra lietuviško skonio?

Italija yra trečia didžiausia sūrių gamintoja pasaulyje – po JAV ir Prancūzijos, nors eksporto lyderė yra Naujoji Zelandija, o toliau eina Nyderlandai, Danija ir JAV. Be to, Italija yra viena iš dviejų ES šalių, kuri sūrių pasigamina mažiau nei suvartoja. Taigi sūrių judėjimas pasaulyje yra dvipusis, tai taikytina ir Lietuvai: kai viena po kitos pas mus dygstančios gourmet krautuvėlės ar itališkų restoranų tinklas „Da Antonio“ didžiuojasi ką tik iš Italijos atvežtais šviežiais sūriais, AB „Rokiškio sūris“ Italija yra didžiausia jos produkcijos pirkėja ES.

Kalnų slidinėjimo slalomo rungties olimpinis čempionas Giuliano Razzoli Vankuveryje spėjo pareklamuoti ir savo šalies sūrininkus, kurie buvo ir Italijos olimpinės rinktinės rėmėjai.

Sūris yra neatsiejama italų virtuvės ir kasdieninio valgiaraščio dalis. Tarptautinėje bendrovėje Italijoje dirbantis lietuvis eVersus pasakoja, kad nuo šios šalies šiaurės iki Romos makaronams ir kitiems patiekalams paskaninti visi vartoja „Parmigiano – Reggiano“ (parmezaną), o Romoje ir į pietus – „Pecorino“ sūrį. Prie žinomiausių itališkų sūrių priskiriami „Mozzarella“, „Parmigiano – Reggiano“, „Gorgonzola“, „Pecorino“. Tačiau lietuvis pastebi, kad italai nėra tokie puikūs sūrių ekspertai kaip prancūzai. Jie yra geresni makaronų, picų, aliejaus, kavos žinovai ir gamintojai. 

Lietuvišką sūrį perdaro

Dabar „Rokiškio sūris“ italams parduoda maždaug du trečdalius savo gaminamo sūrio. Gali atrodyti paradoksalu, bet kelios dešimtys šios šalies įmonių iš lietuvių perka švelnų, lengvą sūrį „Mozzarella“ (it. mozzarella fior di latte), nenokintą sūrį „Cagliata“, kurį naudoja šviežio „Mozzarella“ gamybai, kietą sūrį ir kietą tarkuojamą sūrį. Į Italiją sūrius eksportuoja ir AB „Pieno žvaigždės“ bei „Žemaitijos pienas“.

„Grandinės pabaigoje visa ši produkcija pasiekia vartotoją“, – sako „Rokiškio sūrio“ pardavimų direktorius Darius Norkus, tačiau pripažįsta, kad į parduotuvių lentynas jo atstovaujama įmonė kol kas nesibrauna ir sąmoningai renkasi tarpininkus tarp didžiųjų Italijos sūrių gamintojų. Tai –  „Zanetti“, „Galbani“, „Biraghi“. Pastarieji lietuvišką sūrį arba perdaro, arba pakeičia jo formą, arba tiesiog sumaišo su kitu sūriu.

„Šie gamintojai savo sūrius pardavinėja ir Lietuvoje. Prekiauti jų produkcija siūlo ir mums, tačiau mums priimtiniausias atsiskaitymo būdas yra pinigai, nes importinio sūrio rinka Lietuvoje kol kas labai maža“, – kalba Norkus.

Lietuviai, jo teigimu, įtinka italams, nes yra lankstūs. Mat šie vieną kartą reikalauja vieno sūrio riebumo, kitą kartą – kito, užsakinėdami sūrį taip pat nuolat keičia jo nokinimo laiką ar pateikimo formą. Vieni prašo supakuoti, kiti – ne.

„Sugebame atitikti jų keliamus reikalavimus ir dėl sūrio lydymosi ar rudėjimo“, – pasakoja Norkus. Todėl svarbiausia – spėti laiku atlikti užsakymą. Rokiškėnų sūriai italus pasiekia maždaug per dvi paras.

Kai trūksta, tai dar ir parduota

„Rokiškio sūrio“ vardas Italijos vartotojams nėra žinomas, nes visi lietuvių sūriai pirmiausiai keliauja pas šios šalies sūrių gamintojus, kurie juos arba perdirba, arba perpakuoja.

Italija – sūrio šalis, tačiau ji, kaip ir Graikija, neturi pakankamai žaliavos. Todėl italai nemažai žaliavinio pieno įsiveža iš Vokietijos. Jį perdirba į aukštos pridėtinės vertės sūrius ir juos eksportuoja. Tai „Parmigiano – Reggiano“ (parmezanas), „Pecorino Romano“, „Grana Padano“.

„Taip sūrio trūkumas dar padidėja, tačiau gamintojų kišenės papilnėja. Jie savo sūrį, tituluojamą itališku prestižu, kaip antai „Parmigiano – Reggiano“, parduoda už 10 EUR/kg, o pramoniniam perdirbimui įsiveža sūrius, kurių kaina yra maždaug 3 EUR/kg“, – itališko verslumo skaičius pateikia Norkus.

Italijos rinkoje ilgą laiką galiojo praktika, jeigu perdirbimui skirtas sūris atvežamas iš Vokietijos, tai už jį mokama brangiau nei lietuvišką. Tačiau pastaraisiais metais lietuviams, eVersus pašnekovo teigimu, pavyko pasiekti, kad jie nebūtų diskriminuojami.  

„Jeigu kada nors sugalvotumėme siekti vietos parduotuvių lentynose, tai manau, dėl sūrio skonio problemų neturėtumėme. Tik tektų jį atitinkamai supjaustyti ir supakuoti“, – įsitikinęs Norkus.

Priežastis – dolerio kursas

Rokiškėnų sūriai keliauti į Italiją pradėjo dar prieš Lietuvai įstojant į ES. Tais laikais Lietuva į šią šalį turėjo 7 000 t sūrių eksporto kvotą per metus. Tačiau licenciją importui be muitų galėjo gauti tik ES įmonės, todėl „Rokiškio sūris“ produkciją į šią rinką tiekė per olandus. Šie jiems parduodavo 4 000 t sūrio per metus.

2004 metais, Lietuvai įstojus į ES, kliūčių prekiauti nebeliko, todėl rokiškėnams beliko tik pakrauti sūrį į mašinas ir užpildyti dokumentus. Visu veidu atsigręžti į Italiją rokiškėnus paskatino ir tuo pat metu nukritusi dolerio vertė lito atžvilgiu. Mat iki tol didžiausios „Rokiškio sūrio“ eksporto rinkos buvo JAV ir Rusija.

„Su rusais pavyko persirašyti sutartis dėl atsiskaitymo eurais, tačiau pirkėjai JAV nesutiko padidinti mums kainos“, – pasakoja Norkus.

Dėl šios priežasties „Rokiškio sūris“ per dvejus metus pardavimus iš JAV perorientavo į ES, daugiausiai – Italiją.

„Pardavimai iki ekonominio sunkmečio Italijoje augo, o dabar mūsų finansinis rezultatas šioje rinkoje paaiškės rudenį. Mat tokių kaip metinių sutarčių jau nėra. Ilgiausia sutartis su italais yra mėnesiui, trumpiausia – savaitei. O būna ir mėnesių, kai italai suranda, kur geriau nupirkti, o mes – kur geriau parduoti“, – apibendrina Norkus.